įsintėti

įsintė́ti intr. 1. Š ilgai tęsiantis įsigalėti (apie ligą): Įsintė́jo liga: visus vykesnius vyrus išmarino Šts. Jei ta liga dar neįsintėjo, vienutelis pragumas yra išpjauti žievę, sumižotą (pažeistą) nu vėžio, peiliu daržiniu ir užtepti laitu S.Dauk. Ir kad jau liga teip įsintė̃s, kad jau nė vieno vaisto neprileidžia DP80. | refl. BŽ55,167, Rtr, DŽ, NdŽ: Drugys, akių liga įsisintė́jo, t. y. įsibuvo, įsistovėjo J. Pasenės, įsisìntės liga, i nebepagys DūnŽ. 2. teikti daug rūpesčio, neramumo: Giminė kantri ir karinga, drąsi ir mylinti liuosybę, įsintėjusi buvo Lenkams savo užpuoliais ir terionėmis S.Dauk.

◊ širdyjè įsintė́ti būti skaudžiai juntamam, įstrigti į atmintį: Juo didesniai buvo įsintėjusys širdėj parkrikštų vargai ir novys kryžokų, juo baisesniai giežo apmaudą ant savo kraugerių S.Dauk.

\ sintėti; įsintėti